Jis stovėjo.
Oriai.
Neakiplėšiškai.
Taikiai.
Valingai.
Buvo šiek tiek apšepęs, mažumėlę pavargęs.
Nunešiotais marškiniais, apiplyšusiais džinsais, įdubusiais paakiais.
Stovėjo ilgai.
Šalia kelio, prie kupsto, prie saujos akmenėlių, po saule.
Ant žolytės, be emocijų.
Nebyliai.
Be žado.
Vasaros dulkėse.
Miestelyje.
Planetoje.
Kosmose.
Savo atsiribojime.
Virė gyvenimas: darė, važiavo, pokšėjo, pypsėjo, ir ūžė.
Jis stovėjo.
Jį užkalbino. Kalbino. Nebekalbino. Vėl kalbino.
Atsakydavo lengva šypsena. Sunkiu abejingumu.
Nieko neatsakydavo. Rodės susimąstęs. Užsimiršęs.
Ilgai stovėjo.
Pradžioje iš nusivylimo, vėliau iš kitokio nusivylimo, iš neapykantos, iš pagiežos,
iš paskutinių žmogiškumo likučių. Iš žinojimo.
Vargo.
Šalo.
Alko.
Silpo.
Tikėjo.
Kentė.
Veidas ir akys spindėjo kantrybe.
Bruožai rūstėjo. Atšiaurėjo.
Šepo.
Skuro.
Miegojo stovėdamas. Išmoko.
Tikėjo savo stovėjimu.
Vargo. Tikėjo.
Kaip Tantalas.
Kaip Sizifas.
Tylėjo. Tylėdamas kentė.
Po kurio laiko nufotografavo. Smalsumo dėlei. Turistas.
Dar po kurio laiko fotografavo. Turistai, vaikigaliai, šiaip praeiviai. Visi.
Ir visos.
Jis stovėjo.
Kartais ramus.
Kartais drebėdamas. Iš nuovargio. Kartais iš jaudulio.
Darėsi žymus.
Stovėjimas virto reiškiniu. Jis pats virto reiškiniu.
Stovėjimas sudomino pasaulį.
Pamažu.
Nepastebimai.
Metai po metų.
Laikraščiai rašė. Žurnalai.
Mirgėjo puslapiai, kadrai, antraštės.
„Stovintis Žmogus“
„Žmogus, kuris stovi“.
„Pasikėsinta į stovintį Žmogų“
Apie jį skaitė.
Apie jį klausė.
Apie jį diskutavo.
Juo domėjosi. Vis daugiau ir daugiau.
Atsirado bendraminčių, priešų, sąjungininkų.
Aibės. Ir tų ir anų.
Nuo ankstaus ryto iki pat sutemų.
Kartais nakčia.
Minios smalsuolių. Būriavos, grūdos.
Gerų.
Blogų.
Palaikė, plojo, skandavo, keikė, koneveikė.
Geri maitino.
Girdė.
Grojo.
Gynė.
Globojo.
Blogi mėtė. Akmenis, šiukšles.
Spjaudė.
Šunimis pjudė.
Jis stovėjo.
Tikėjo.
Kuo ilgiau- tuo labiau.
Tikinčiųjų daugėjo.
Netikrų ir tikrų.
Greitai daugėjo. Sparčiai daugėjo.
Daugėte daugėjo.
Atsirado daug smurto, judėjimų, sektų.
Savaime karų ir karelių. Religinio pobūdžio.
Telkėsi armijos.
Rinkosi gaujos.
Jis stovėjo.
Pabūgęs.
Išsigandęs. Kaip mažas šunytis.
Bet iš paskutinių.
Plakėsi kulkos. Visokių kalibrų.
Kūnai voliojos. Ir žmonių ir gyvūnų.
Jis nieko nedarė. Net kumščių negniaužė.
Jį gynė.
Krito ir gynė.
Kėlės ir gynė.
Puolė ir gynė.
Jis nieko nedarė.
Jo stovėjimas valdė.
Individus pavienius.
Mases.
Pagaliau masių neliko.
Individų taipogi.
Nei žmonių nei gyvūnų.
Liko tik planeta.
Tik miestas.
Tik gatvė.
Tik kupstas.
Prie kurio jis stovėjo.
Vienas pasaulyje.
Be vilties ir išsekęs.
Tada jį pagaliau
Išgirdo ir dievas.


D.Žičkus